purkšti

pur̃kšti, pur̃škia (-čia K; R, MŽ), pur̃škė (-tė K; R) 1. tr., intr. leisti, pūsti, skleisti skystį smulkiais lašeliais: Žmogus, įsigėręs gerklėn vandenį, purkščia Š. Iš burnos ant sudžiūvusių drabužių pur̃kšk su vandenimi, o pasku kočiok J. Kai jau niekas nebepadeda, tuomet purkščia neprieteliui akysna dvokiantį skystimą ir nubaido šunis net Blv. Kalba purkšdamas Ss. Ko purkštì man į akis, parše, kas tep mokė! Al. Šita bačka labai pur̃škė Jnšk. Žemi debesiai purškė smulkų lietų V.Myk-Put. Garlaivis švilpė, purkšdamas karštą, baltą garą J.Dov. Kaip ims per nosis ir per dantis putomis ir kraujais purkšti Žem. Pro skylutę purkščiamos dujos į degiklį rš. Purškiamasis antgalis ŽŪŽ148. | prk.: Pradės iš kulkosvydžių purkšti rš. | refl. NdŽ. ║ tr. drėkinti smulkiais lašeliais: Nuodais pur̃kščia žemę Imb. Nors ūkiai turi herbicidų, bet purkšti jais pasėlių dar nepradėjo sp. Bulves buvo apstojęs koloradas, čia pur̃kštė Antz. Motriškos su sūru vandeniu kopūstus pur̃škia, kad kirminai neėstų Kv. Pur̃kščiam vainikus, kad nesuvystų Jnš. ║ intr. NdŽ praustis po dušu. 2. intr. smarkiai veržtis, trykšti: Kai reikia, atasuka kranelį, ir pur̃kščia Ob. Kraujas iš gyslos prakirtus purškia Kv. | Purškia ugnis J.

purkštinõs adv.: Krau[ja]s purkštinõs pula iš nosės Šts. ║ smarkiai degti: Benzinu apliejo, visa siena į rundą (aplinkui) pur̃škia Skr.

3. intr. smulkiai lyti, dulkti: Pur̃škia, t. y. lyja pamažu J. Čia ne lyja, o tik purškalu pur̃škia Dkš. Toks purškalas pur̃škia: nei dirbt, nei pamest Dkš. Pur̃kščia [lietus] kaip iš burnos Ds. Nu ryto kai pradėjo pur̃kšti, taip i tebèpurška Ll. Šiandien visa diena purkščia Dsm. Dėl tokio lietaus kur nori gali keliaut, truputį tik pur̃škia Srv. Pur̃škia be perstojimo Vv. Pur̃kščia lietutis, ale oras nešaltas Al. Lietulis pur̃kščia Rod. Išėję į krantą pajutom smulkų, purkščiantį rudens lytelį Mš. Visiems rūpėjo rugiai, o čia smulkutis lietus, kaip tyčia, jau kelintą dieną purkšte purkštė J.Bil. 4. intr. R, MŽ, N, K prunkšti, šnypšti: Pur̃škia katė, kai pakibinai Pc. Kad pur̃kštė katė šunie į akis! Vvr. Katė, pykdama ant šuns, pur̃kščia J. Katė purškia ir dreskia Lnkv. Nemaži kačiokai, visi pur̃kščia, mat nematę žmogaus Alks. Arklys nebnora beiti, pur̃kšta Grg. Avinas atžagaras eina, purškia iš piktumo rš. Zuikys pur̃škia J. Vokietis nosį užsiėmęs, čiaudėdamas, purkšdamas: „a fe! a fe!“ Žem. 5. intr. juoktis susilaikant: Mergikės kumšt kumšt kita kitai ir kad ims pur̃kšti Up. Ten visi juoku purkštėme iš jo pastangų rš. 6. intr. purpsėti: Orlaiviai pradeda pur̃kšt Grl. Pajudėjo motociklai tarškėdami ir purkšdami rš. 7. intr. taškytis, pliuškenti: Antys po vandenį purškia Skrd. Upėmis žuvys pur̃škia, gojais naktigoniai dūksta, laukais jaunimas dainuoja A.Baran. Pur̃kščiam pur̃kščiam per tą balą, vieną rudmėsikę įsidėjusios Skr. Purškia kaip ešerys varžoj LTR(Mrj). | refl.: Rūrą į upuką įmerks i galės pur̃kšties Rdn. 8. intr. pykti, niršti, šiauštis, prieštarauti: Ka pur̃škė, ka pur̃škė, ale greit atsileido Jrb. Šnypšta, pur̃kšta, nesutinka labai Rdn. Ko tu čia dabar purškì, nei čia yr už ką, nei nieko Skr. Na, tik nepur̃kšk – didelio čia daikto! Grš. Kurio velnio purkštì? Lkm. Ko gi purški? Daryk kaip žinanti P.Cvir. Prieš kiekvieną jis pur̃škia Kt. Be reikalo pur̃škė, vis tiek ne po juo išėjo Vdžg. Ant visų jis ėmė purkšti VšR. Supykusi Uršulė pradėdavo purkšti kaip katė, grasinti, kad pamesianti jį K.Bor. 9. tr. vaisinti: Gaidys vištą pur̃ška Kv. | refl.: Avis pur̃škas Lkv. Veizėk, kaip antai balandžiai pur̃kštas Kl.

◊ ×rūrà pur̃škia išpaikintas: Tai jau rūrà pur̃kščia, kad nenori tokios duonos valgyti Kp.

\ purkšti; apipurkšti; atpurkšti; įpurkšti; išpurkšti; nupurkšti; papurkšti; parpurkšti; perpurkšti; pripurkšti; supurkšti; užpurkšti